S.Konarskis buvo apibūdinamas kaip ugningos dvasios, nepriklausomo charakterio kovotojas.

Lygiai prieš 200 metų gimė kovotojas dėl Abiejų Tautų Respublikos atkūrimo Simonas Konarskis. Lenkų istoriografijoje jis laikomas herojumi ir kankiniu. Lietuvoje jo veikla ir darbai dar laukia įvertinimo.

Simonas Konarskis gimė 1808 m. kovo 17 d. Užnemunėje, tuometinėje Varšuvos kunigaikštystėje netoli Simno esančiame Dapkiskių dvare. Evangelikų reformatų bažnyčios Seirijų parapijos knygoje buvo įrašyti keturi jo vardai: Simonas, Konstantas, Juzefas, Ignacas.

Kario keliu

Anksti miręs S.Konarskio tėvas Jurgis Stanislovas buvo karininkas, Tado Kosciuškos sukilimo dalyvis. Jis ir kiti giminėje buvę kariškiai jaunam, gabiam, ambicingam jaunuoliui buvo sektinas pavyzdys, todėl baigęs mokyklą Seinuose Simonas įstojo į Lomžos karo mokyklą.

1825 m. jis pradėjo karinę tarnybą: tapo Lenkijos karalystės (sudarytos po 1815 m. Vienos kongreso) 1-ojo šaulių pėstininkų pulko savanoriu. Po dvejų metų buvo jau puskarininkis. 1830 m. lapkričio 29 d. Lenkijoje prasidėjus sukilimui prieš Rusijos valdžią jo pulkas, kaip ir visa karalystės kariuomenė, perėjo į sukilėlių pusę.

Nuo tada, sprendžiant iš S.Konarskio emigracijoje rašyto dienoraščio, pradėjo formuotis jo radikali pasaulėžiūra. Jis rašė, kad "tūkstančiai piliečių didino kariuomenės gretas", o pačią kariuomenę pavadino "svajotojų apie laisvę vieta". Vėliau su 90 asmenų grupe savo paties prašymu buvo įtrauktas į generolo Dezyderio Chlapovskio korpusą, kuris po kelių kautynių Baltarusijoje 1831 m. birželio pradžioje per Nemuną persikėlė į Lietuvą padėti vietos sukilėliams. Kartu su korpusu birželio 19 d. dalyvavo Panerių kautynėse, kurias sukilėliai po keturių valandų atkaklaus mūšio pralaimėjo ir pasitraukė į Lietuvos gilumą.

Gavęs kapitono laipsnį ir teisę vadovauti batalionui S.Konarskis dalyvavo kautynėse prie Panevėžio ir ties Šiauliais. Jis nepritarė tam, kaip Antanas Gelgaudas vadovauja sukilimui Lietuvoje, ir neaišku, kokie jausmai persmelkė jo širdį sužinojus (o gal ir pamačius) apie vado žūtį nuo sukilėlių kariuomenės kapitono S.Skulskio paleistos kulkos.

Galiausiai S.Konarskis apsisprendė emigruoti ir užsienyje tęsti kovą dėl tėvynės laisvės. Tėvyne jis vadino Lenkiją, tuo žodžiu suvokdamas buvusią Abiejų Tautų Respubliką.

Demokratinės idėjos

Emigravęs S.Konarskis gyveno Belgijoje, Šveicarijoje, ilgiausiai - Prancūzijoje. Suartėjo su garsiuoju buvusiu Vilniaus universiteto profesoriumi Joachimu Leleveliu. 1835 m. su Janu Činskiu leido radikalios pakraipos dvisavaitinį laikraštį "Polnoc" ("Šiaurė"). Laikraštyje kėlė mintis, kad valdžios šaltinis yra liaudies valia, o būsima respublika turi būti k grindžiama suverenumo principais.

Jam buvo artimos Adomo Mickevičiaus propaguojamos lenkų mesianizmo idėjos apie visų žmonių lygybę ir priešinimąsi despotams ne tik per sukilimus, bet ir kasdieninėje veikloje. S.Konarskis deklaravo teisę įgyti išsilavinimą, spausdinti knygas, steigti partijas ir politines bendruomenes, laisvai užsiimti prekyba ir pramone. Jis pritarė, kad balsavimo teisė turi būti suteikta visiems piliečiams, o aukščiausioji įstatymų valdžia priklausytų tautos išrinktiems atstovams, kurie privalo atsiskaityti tautai už savo darbus. Nuo "Šventosios sąjungos" jungo išlaisvinta Lenkija turėjo tapti pavyzdžiu visai Europai.

J.Lelevelio paragintas S.Konarskis, kaip emisaras, ryžosi grįžti į tėvynę. Emisarai steigdavo tarp vietos gyventojų demokratinius būrelius, tačiau patys turėjo vengti dalyvauti sąmoksluose.

Revoliucionierius su fleita

S.Konarskis ėmėsi konkrečios veiklos. Prieš atvykdamas į "rusiškas žemes" (Vakarų Ukrainą, Baltarusiją ir Lietuvą), jis apsistojo Krokuvoje, kur įsteigė Lenkų tautos sąjungą. Čia jis sukūrė savo konspiracinės veiklos planą ir strategiją, kurią sudarė dvi dalys: vadinamosios moralinės kovos puoselėjimas ir partizaninis išsivadavimo karas. S.Konarskis gerai žinojo partizaninio karo taktiką ir buvo apgalvojęs konkrečius sukilimo veiksmus, turėjusius peraugti į revoliuciją.

1835 m. gruodį jis slapta perėjo Rusijos sieną ir užmezgė ryšius su pogrindinėmis organizacijomis Volynėje, Podolėje, Baltarusijoje, Kijevo universiteto studentais, rusų karininkais. Jo sukurta organizacija buvo didelė. S.Konarskis pirmas šiose šalyse bandė konkrečiai kovoti dėl prancūzų revoliucijos idėjų - laisvės, lygybės, brolybės įgyvendinimo.

Savo spalvinga asmenybe -gerai grojo fleita (emigracijoje užsidirbdavo pinigų iš muzikos pamokų), dainavo, šoko, rašė eiles, buvo gražios išvaizdos ir puikus oratorius - jis traukė jaunus žmones. Caro valdžios pareigūnai, pradėję jo įnirtingai ieškoti, kaip būdingesnę asmens atpažinimo žymę paminės fleitą. Vienas aktyviausių jo organizacijos dalyvių Kasparas Moškovskis atsiminimuose pateiks išsamią S.Konarskio charakteristiką: ugninga dvasia, nepriklausomas charakteris, visiškas savęs atsižadėjimas. Jis daugeliui daręs stiprų įspūdį, o kitiems turėjęs ir diktatoriškos galios.

Gaudynės Vilniuje

Vilniuje S.Konarskis lankėsi ne kartą. 1836 m. atvykęs į Lietuvos sostinę jis susipažino su Medicinos chirurgijos akademijos studentu Pranciškumi Savičiumi, slaptos Demokratinės draugijos, vėliau įstojusios į Lenkų tautos sąjungą ir pasivadinusios "Jaunąja Lenkija", vadovu. Si pažintis jį suvedė su Tartu slaptosiomis draugijomis ir tikriausiai su Vilniuje veikusia Adomo Jurgio Čartoriskio šalininkų draugija.

Šiai draugijai priklausė ir būsimasis pirmosios Vilniaus miesto istorijos autorius Mykolas Balinskis. 1838 m. gegužę S.Konarskis vėl atvyko į Vilnių, ketindamas iš vietos pirklio Nitlo Rozentalio nusipirkti šriftų būsimai spaustuvei atokiame Gudijos vienkiemyje Košaruose. Pajutęs, kad yra sekamas, paspruko ir, kaip pasakoja legenda, studentų buvo paguldytas į akademijos klinikas, o iš ten karste išvežtas iš miesto.

Deja, šį sykį pabėgti nepavyko. Kryžkelio pašto stotyje prie Ašmenos trakto (Vilniaus r.) buvo atpažintas ir suimtas. Apie jo buvimą Vilniuje policija jau žinojo, tad visose miesto prieigose ir pašto stotyse buvo pilna žandarų, turinčių S.Konarskio veido litografuotus atvaizdus su aprašymu. Jis buvo atvežtas į Vilniaus Bazilijonų vienuolyną ir uždarytas antrame aukšte, tame pačiame, kuriame prieš 15 metų kalėjo A.Mickevičius.

Kitą dieną prasidėjo jo apklausa. Birželio 11 dieną buvo įsteigta tardymo komisija, kuri veikė to paties vienuolyno pirmame aukšte. Vėliau buvo įsteigta Karo teismo komisija ir kitos komisijos, tardžiusios visus, kurie buvo įtariami palaikę ryšius su S.Konarskiu.

Į mirtį su grandinėmis

Apie S.Konarskio būtį kalėjime prirašyta labai daug. Jis visą laiką buvo sukaustytas grandinėmis: kairioji ranka su dešine koja. Jį kankino: mušė lazdomis, ant supjaustytos odos pylė spiritą su laku, kurį tuojau padegdavo, į panages kalė vinis. S.Konarskį reikėjo palaužti, pažeminti, sunaikinti morališkai, priversti išduoti. Bet iš jo nieko neišgavo. Suvestas į akistatą su kitu kaliniu pirmas išsišokdavo ir pasakydavo tai, ką turėtų atsakinėti suimtasis.

Dar kalėjime S.Konarskis tapo didvyriu. Jo laiškai pateko į laisvę, vėliau jų nuorašų buvo randama pas daugelį studentų medikų. Jo meilė Emilijai Michalskai iš Podorės tapo legenda.

Didžiulė minia, susirinkusi vasario 27 d. rytą Pohuliankos priemiestyje atsisveikino ne su kaliniu, o su didvyriu. Rašoma, kad paskutinę naktį jam buvo leista groti fleita. Ėjęs mirti su E.Michalskos dovanota žydra kepuraite. Karininkas, turėjęs vadovauti šiam procesui, neišlaikė, apsimetė sergąs. S.Konarskiui buvo leista pačiam užsirišti akis. Po 12 šūvių žmonės puolę prie mirusiojo, kaip relikviją plėšę jo drabužių skiautes ir mirkę nosines jo kraujyje. Kažkas nuplėšė žydrąją kepuraitę. Mirusiojo kūną įmetė į čia pat iškastą duobę ir sulygino su žeme.

S.Konarskio mirtis buvo suvokta kaip jo įpareigojimas tęsti kovą. Bene geriausiai tą nuotaiką perteikė akademijos studentas Motiejus Lovickis savo atsiminimuose: "Turiu prisipažinti, kad niekada nebuvau toks laimingas, kaip tą dieną po Konarskio mirties, po tokios nuostabios mirties, tokio Žmogaus. Jis savo krauju įrašė Lenkiją į didelių tautų gretas. Papuošė jos karūną didvyriškos šlovės vainiku. Jis daugeliui žmonių sielas pakėlė ant kojų ir iškėlė aukštyn. Esu įsitikinęs, kas Jo mirties metu būtų atsiradę daug norinčių numirti vietoj Jo ir netgi numirti su Juo."

Pasakojama, kad po trijų dienų Antaninos Sniadeckos pastangų ir pažinčių dėka S.Konarskio kūnas naktį buvo iškastas ir palaidotas Evangelikų kapinėse ant Tauro kalno. Apie tai yra ir dokumentų. S.Konarskio mirties vietą žymi 1924 m. kovo 2 d. pastatytas paminklas, kurio viršūnėje buvęs laisvės simbolis - erelis. Jį ketinama restauruoti ir pastatyti buvusioje vietoje.

Vida Girininkienė

S.Konarskio egzekucijos vietą įamžinantis paminklas, pastatytas 1924 m. Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenės lėšomis